Priminimas skanios muzikos mėgėjams – jau šį šeštadienį po atvirumi dangumi vyks festivalis Postcosmos V. Gražiose Molėtų apylinkėse įsikursiantis festivalis siūlys ne tik įdomią muzikinę programą, ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje ir dangaus stebėjimą pro teleskopą, bet ir poezijos – kartu su Marius Mork, Aušra Kaziliūnaite ir Sandra Val savo kūrybą skaitysiu ir aš. Jei neturit planų savaitgaliui, pagalvokit apie apsilankymą šioje muzikos oazėje.
***
O ketvirtadienį vyks paskutinis poezijos slam’as šį sezoną. Ta proga sau iškėliau naują iššūkį – skaityti tai, ko niekad nedrįsau skaityti viešai. Užsukit, pradžia 20 val. Renginys: https://www.facebook.com/events/610883135746031/
Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.
Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.
Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.
Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.
Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.
O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.
– – –
Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.
Dieve, ar aš prašiau tiek daug įdomių moterų? Ir kodėl jos tokios pasimetusios šį rudenį?
Kai paryčiais einam Šv. Mikalojaus gatve link Vokiečių gatvės, ji sustoja ir sako mes daugiau niekada nesusitiksim, tu gali mane pabučiuoti. Kokia sudėtinga situacija! Ką tik kalbėjomės apie principus, o štai dabar ėmė ir tėškė. Mergaite, nesu labai principingas, bet kai esu išgėręs, nesu linkęs veltis į intymumus (kvailystes darau būdamas blaivus). Tai vienintelis man aiškiai suprantamas mano principas. Ir ką man dabar daryti? Elgtis nenatūraliai, bet suteikti mūsų bendravimui daugiau smagumo, ar išbraukti galimybę rastis dar vienai sudėtingai istorijai ir jaustis nenusidėjusiu?
Paaiškinu jai apie savo vienintelį principą, bet koks skirtumas – ji jau užsigavusi. Atsisveikindama ištiesia ranką. Eidamas link draugų/pažįstamų vakarėlio Dominikonų gatvėje, staiga suvokiu stipriai besikremtantis dėl to, kad jos nepabučiavau. Nuėjęs į vakarėlį iškart atkreipiu į save visų dėmesį – visiems rūpi, kodėl aš toks pasimetęs. Imu kambarioką ir veduosi parūkyti, pasakoju viską. Jis mane išvadina durnium.
Kitą dieną vis dar jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidęs kažkoks neeilinę progą. Kambariokas jau nebelaiko manęs durniumi. Blogiausia tai, jog jokia mergina manęs neprivertė taip suabejoti savo principų naudingumu/logiškumu, kaip V., su kuria susipažinau vakar; nors galbūt klystu: kažkada aš laikiau save iš esmės ištikimu vyru, bet vieną dieną atsirado tokia mergina, kuri labai greitai paneigė šią klaidingą nuomonę apie save. Bet ne, toji iš vakar mane tarsi sugėdino. Ir kai rašau jai kitą dieną norėdamas sužinoti, ar mes galėtume dar kartą susitikti, pirmą kartą po daug metų jaučiuosi taip, tarsi ji turėtų neginčijamą upper hand prieš mane. Buvau pamiršęs tą jausmą; o aš net neįsimylėjęs.
Dar man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau buvusią simpatiją, bet net būdamas užtektinai išgėręs nenuėjau pabendrauti su ja. Tai nėra blogai, manau aš pamažu evoliucionuoju.
Ir man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau merginą, kuri kažkada gyveno virš manęs Alytuje. Kartą aš atsiguliau miegoti, o pas juos vyko tūsas (pas juos dažnai vyko tūsai). Buvau dar neužmigęs, kai išgirdau virš manęs girgždančią lovą. Kadangi tuo metu nebuvau matęs kitų tame bute gyvenusių merginų, tai pradėjau galvoti, jog tai būtent ji mylisi su kažkokiu vyruku, o kadangi pas jas ateidavo tokie metalistai, tai aš galvojau, kad ji būtent su vienu iš tų metalistų mylisi. Lova vis girgždėjo, girgždėjo. Mąsčiau, kokia poza jie mylisi, ir ar jie girti. Jie ganėtinai greitai baigė, bet aš vis tiek neužmigau: buvau prasiblaškęs, galvojau apie tai, kaip nefaina mylėtis ant girgždančių baldų. Kai pamačiau tą merginą Kablyje, norėjau jai visa tai papasakoti, tuo pačiu ir susipažinti su ja, bet po to girtumas padarė savo – supratau, kad tai būtų netaktiška, todėl atsisakiau minties eiti su ja pakalbėti.
Pabaigai – apie seksualią virtuvę. Kai šeštadienį paryčiais atsidūriau Dominikonų gatvėje, tame bute radau labai malonią virtuvę. Kaip viskas buvo: galvoju einu atsigersiu vandens, nueinu į virtuvę, nedegu šviesos, prieblandoje randu puodelį, įsipilu šalto vandens. Geriu ir žiūriu pro langą – Dominikonų gatvė. Visai neblogai, galvoju, galėčiau sėdėti prie šio lango ir stebėti žmones. O vakare irgi sėdėčiau prie lango, nes nuo gatvės į virtuvę krenta akiai maloni oranžinė šviesa. Po to aš palinkstu į priekį, mano šlaunys įsiremia į virtuvės palangę. Pažiūriu į ją – tokia nesiaura, patogi, ir iškart pagalvoju kaip čia būtų gera mylėtis. Trumpam skausmingai pagalvoju apie merginą iš šio vakaro, išgeriu likusį vandenį ir grįžtu pas žmones į kambarį.
Važiuodamas į koncertą Kablyje (XI20) klausausi hardkoro, kurį labai mėgau būdamas vienuoliktokas. Buvo ne visai gera savaitė, todėl dabar, galėdamas ištrūkti pabūti tarp žmonių jaučiuosi pakilios nuotaikos, nors ir nesu tikras, ar koncerte sutiksiu daug pažįstamų žmonių. Paskutiniu metu ten jų vis mažiau ir mažiau.
Kably sutinku Gabrielių, pakalbam, išgeriam alaus. Pamatau gražią merginą (iš tiesų tą vakarą buvo daug gražių merginų, net kambariokui parašiau sms: Kably labai daug gražių panų), kurią čia matau beveik visada, kai tik pats būnu. Oficialiai mes kažkada susipažinom, ji buvo mano kolegos sesė, bet mes niekada nebendravom, dažniausiai nesisveikindavom. Tiesa, kažkada pavasarį ar praėjusį rudenį ji buvo tokia graži, kad po koncerto, būdamas jau įkaušęs ir visas linksmas, nuėjau prie jos ir pasakiau, kad ji labai graži. Ji sedėjo su drauge ant bordiūro, šypsojosi ir padėkojo. Tada pamenu jaučiausi gerai, nes norėjau pripažinti jos grožį ir nieko daugiau – taigi pasakęs, kad ji graži, nuėjau su draugais toliau.
Vėliau, belaukdamas koncerto pradžios, bendravau su kitais sutiktais pažįstamais. Pastebėjau, jog tų pažįstamų vis dar užtektinai čia lankosi, tačiau su dalimi jų nebeturiu apie ką kalbėti; gal ir anksčiau iš esmės neturėdavau, o mūsų pažintį įtakodavo pasidalijimas alumi ar cigarete.
Pirmieji grojo vilniečiai Spiral. Labai patiko, nes Lietuvoj niekas taip negroja, o jeigu ir groja, tai aš kol kas negirdėjau. Per pertrauką iki antros grupės man akyse vis šmėžuoja ta graži mergina. Vienu metu ji prieina prie poros, su kuria kalbuosi. Ji siūlo mums vyno, tačiau porelė atsisako. Tada pasiūlo man, aš gurkšteliu. Nusišypsom vienas kitam, ir viskas. Galvoju ar ji pamena mane, ar ne. Neturėtų būti priežasčių prisiminti, manau esu iš neišsiskiriančiųjų tipo, ir net tas kadaise jai pasakytas komplimentas vargu ar užsiliko jos atmintyje – manau ji yra įpratusi dažnai girdėti tokius dalykus.
Prieš pradedant groti estų grupei Talbot, graži mergina toliau nedingsta iš mano akiračio. Mane itin žavi tai, jog karts nuo karto ji suima savo dredus, surištus į kasą, ir šiek tiek patraukia juos į šoną taip, kad pasimato tatuiruotė ant jos nugaros – kažkokia spalvota su gėlių/augalų motyvu. Galvoju kaip būtų įdomu su ja pabendrauti, nors ir suvokiu, jog taip galvoju tik todėl, kad ji yra graži: kartą aš jau draugavau su mergina, kuri buvo graži, tačiau visai neįdomi.
Beklausant Talbot suprantu, jog nieko neprarasiu, jeigu nueisiu parūkyti. Išėjęs sutinku Kirą, tai pakalbam, po to dar su kažkuo kalbam, o grįžęs vidun toliau klausausi Talbot. Mano vakaro gražuolė stovi beveik pačiame priekyje. Matau kaip kartais jos rankos kyla į viršų. Vienu metu pagalvoju, kad esu tikras stalkeris ;)
Grupei baigus groti, trumpą akimirką stoviu, nežinodamas, ką toliau daryti. Tarsi norisi dar kur nors su kuo nors eiti, bet tarsi ir tingiu. Žmonės iškart pradeda judėti link lauko durų, kartu su jais prie manęs pradeda artėti ta graži mergina. Mūsų prasilenkimas trunka labai ilgai: ji sako labas, žiūrim vienas į kitą, tada aš pasilenkiu ir sakau labas, gražuole, ir mes šypsomės. Bet ir viskas – ji juda link išėjimo, o aš toliau stoviu toje pačioje vietoje.
Išėjęs į lauką rūkau, šalia atsiranda mergina, kurios nepažįstu, ir mes pradedam kalbėtis. Ji pasakoja apie tai, kad daugelis jos draugų yra užsienyje, ir kad ji pati tuoj išvažiuos į Vokietiją. Dar kalbam apie vertimą, knygas, amerikiečių poetus (supratau, kad iš esmės jų nežinau) ir nugirstus svetimų žmonių pokalbius viešajame transporte. Visą laiką kalbėdamas su ja matau tą gražią merginą netoliese, ji taip pat kalba su kažkuo. Labai greitai mano noras bendrauti su gražia mergina išauga iki tokio lygio, kad aš noriu kuo greičiau nueiti nuo tos merginos, su kuria kalbu, o ji tiek užsivedusi kalbėti, kad aš niekaip negaliu su ja atsisveikinti. Galų gale, kai jau atsisveikinam, aš nueinu į tualetą, o grįžęs atsistoju visai šalia tos gražuolės. Traukdamas alų galvoju kaip pradėti su ja pokalbį išvengiant visų tų nereikalingų įžangų, bet tada kaip tik aplinkybės viską sustato į savo vietas.
Ji staiga man atsiduria iš kairės, sako pažiūrėk kaip juokingai atrodo, aš porą sekundžių nieko nesuprantu, bet tada pamatau, jog vienas vyrukas stovi nusimovęs kelnes ir apatinius, jis sukryžiavęs kojas taip, jog nesimato jo pimpalo, todėl atrodo tarsi turėtų putę.
Po to mes atsiremiam į siaurą sienos atsikišimą ir pradedam kalbėtis. Bet viskas taip išeina, jog vietoj lengvo flirto išeina įdomus pokalbis apie visokius dalykus. Negaliu sakyti, kad nesu prie to pripratęs, greičiausiai gal net pats inicijuoju tokius dalykus. Bet yra ir gera medalio pusė – būtent tokie pokalbiai greičiausiai leidžia suprasti, kas šiuo metu dedasi kitų žmonių galvose: kokie jų rūpesčiai, kuo jie gyvena, ką galvoja apie savo darbą ir pan. Nežinau, kiek ilgai mes kalbėjom, bet man buvo malonu, jog vietoj to, kad eitų su kitais kažką veikti, ji pasiliko su manimi prie tos sienos ir toliau kalba. Kalba ir kalba, ir balsas jos labai malonus ausiai. Vienintelė bėda – labai šalta; pasidalinu su ja savo pirštinėmis.
Galiausiai palydžiu ją namo, ji pažada pakviesti mane į savo naują butą, sako užsirašyk mano numerį, atsisveikinam, o eidamas link Pylimo gatvės suprantu, kad negaliu nustot šypsotis. Šis ruduo kol kas be galo įdomus.
Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.
Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.
Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.
Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.
Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.
Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.
Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.
Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.
Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.
Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.
Vakar buvo Tragedy koncertas Vilniuj, klube XI20. Važiuodami į centrą su Gabrielium kalbėjom apie muziką, pasakojau kada ir nuo ko pradėjau klausyt hardkorą, ir kai pasakiau, kad „anksčiau kiekvieną mėnesį būdavo bent po vieną itin svarbų muzikinį atradimą“, pajutau nostalgiją tiems laikams. Tada hardkoras buvo dar nepažintas, mažai nuklausytas, o koncertai Alytuje prasidėjo tik po pusmečio, jeigu ne vėliau. Visos grupės, koncertavusios Alytuj, būdavo įdomios, eidavau į koncertus ir visai negerdavau, kad galėčiau geriau suprasti muziką; o ir pankrokas mano sąmonėje buvo dar tik naujagimis, ir buvo neaišku, kas iš jo išaugs, tačiau jis jau teikė miglotą viltį apie kitokį gyvenimą ir sąmoningų, protingų žmonių egzistavimą. (Vėliau pasirodė, jog kitoks gyvenimas įmanomas ir nesiejant jo su pankroku, o pankroko bendruomenei priklausę žmonės kartais mažai kuo skirdavosi nuo eilinių svolačių, taigi mano vilčiai dėl protingos pankroko subkultūros buvo lemta žlugti.)
Koncertas vėlavo, bet oras buvo kaip tik geras lauke pakalbėt su draugais ir išgert alaus. Pirmieji grojo The Sold Outs – lietuviškas pankrokas, kuris man labai patiko, nors pankroko labai niekad ir nemėgau; faina, kad sugrojo Invazijos dainos “Propaganda“ koverį. Antri grojo lenkai Edelweiss Piraten, ir grojo geriau nei tikėjausi, tik mane stebino vokalistės įtartinai tiesios kojos – toks kojų tipas, mano nuomone, yra labai retas. Paskutiniai grojo Tragedy, ir nors aš niekad nebuvau pamišęs dėl jų, man visada norėjosi išgirsti juos grojančius gyvai. Vos grupė užgrojo, iškart prasidėjo intensyvus poginimasis, o po to aš pradėjau galvoti, kad vargu ar kada nors buvau XI20, kai tiek daug žmonių šokinėjo nuo scenos ir buvo nešiojami ant rankų; o fainiausia man buvo circle pit‘as ;)
Po koncerto pabendravau su buvusia mergina ir jos geriausiu draugu, o po to nuėjau su savo kompanija į Psichbarį. Buvau ten pirmą kartą. Vieta priminė Suokalbį, bet tuo pat metu atrodė išskirtinė: greičiausiai taip buvo dėl židinio, išdaužto lango ir ant sofos smigusio marozo juodais padais. Išėjom su Gabrielium namo apie 03h, išsikvietėm taksi prie Karaliaus Mindaugo stotelės, o kol važiavom, taksistas visą kelią kalbėjo apie tai, kad jo ieškojo antstoliai (dėl to jis man pasirodė prisidirbęs), todėl turėjo grįžti iš užsienio ir dabar dirba visokius darbus Lietuvoj, ir kad šiandien yra jo pirmoji diena dirbant taksistu, ir kad jis daug ko nežino, ir klausė ką mes veikiam ir ar baigę mokslus žadam išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia nėra ką veikti. Nemėgstu žmonių, kurie galvoja, kad jeigu jiems emigracija atrodo būtina, tai ir kitiems taip pat. Man patinka Lietuvoj, nes čia visi mano draugai, ir nėra kitos vietos pasauly, kur nuvažiavęs aš turėčiau tiek draugų, kiek turiu čia, todėl emigracija manęs visai nevilioja.
Prabudau 11h, ėjau į dušą. Galvą vos vos skaudeno, bet blogiausia, kad buvo užsikimšusi nosis ir jaučiuosi šiek tiek supūstas vėjo vakar, nes po koncerto išėjau sukaitęs ir ilgai sėdėjau neapsirengęs striukės. Keistas dalykas ryte buvo tai, jog bendrabuty buvo labai tylu, aš net ėmiau įsivaizduoti, kad kažkas visiems atsitiko ir aš likau vienas ne tik savo aukšte, bet ir visam bendrabutyje. Kai išėjau į lauką, saulė neblogai spigino. Žmonių stotelėj buvo kaip niekad daug, sulaukęs 45 autobuso įsėdau ir važiavau į darbą. Išlipęs Žirmūnuose ėjau link darbo ir visur aplink mane buvo kaip niekad gausu žmonių, o kai kurie žmonės dar buvo užsiėmę įvairiais reikalais: santechnikai lindo į šulinius, statybininkai nešė kažkokias medžiagas, takeliu ėjusi moteris sustojo ir bandė pasitaisyti batą, o du kostiumuoti vyrai, stovintys stotelėje ir kalbantys lenkiškai atrodė išvis dirba nepaaiškinamai sunkų darbą vien dėl to, jog tokiu oru vilki kostiumus; ir tik aš vienas ėjau į darbą, ir ėjau nevisai darbingas, ir ėjau negarbingai, iš anksto numatęs čytinimą.
Grįžęs iš darbo buvau tingus, ir neaišku ką veikiau, o dabar va, 19:09h, net ir alkūnes išsitepiau rankų kremu (Vilniaus vanduo ėmė kenkti rankų odai), taigi mano tinginystė ir rimtos veiklos neturėjimas šiandien pasiekė tikrai aukštą lygį. Greičiausiai reiks pažiūrėt absurdiškai malonų siaubo filmą apie zombius ir eiti anksti miegoti.
Vilnius buvo ištuštėjęs sapnavau kad vaikštau tuščiomis jo gatvėmis labai retai kur mačiau žmones lijo visur buvo šlapia ir šiek tiek vėsu žinojau kad dar ne ruduo o tik vasaros pabaiga bet vis tiek jau nemaloni ir buvo labai labai tamsu visur. Aš nuėjau į centrinius VU rūmus ten kažkur vaikštinėjau netikėtai sutikau vieną grupiokę su ja maloniai kalbėjomės tada pradėjom bučiuotis ji buvo su botais
bet staiga ji man sako: žinok negaliu aš šiandien nes man mėnesinės
aš pasakiau: suprantu
Mes atsisveikinom ir išsiskyrėm ji nuėjo su dideliu šūsniu lapų kažkur toliau aš išėjau iš universiteto ir nuėjau į XI20 klubą jame buvo labai mažai žmonių mėtėsi kažkokios didelės drobės šiandien ten nevyko joks koncertas kažkas kalbėjo apie alų. Išėjau iš klubo į kiemą parūkyti kieme sutikau pažįstamą vaikiną su juo trumpai pakalbėjom ir tada aš supratau jog miestas ištuštėjęs ne šiaip sau ir kad ta tamsa ne šiaip sau pasirodo jog prieš du metus labai daug žmonių tiesiog dingo visame pasaulyje todėl ne tik Vilnius dabar toks tuščias bet ir visi kiti miestai pasaulyje žmonių trūkumas juntamas visur bet žmonės vis tiek stengiasi gyventi kaip gyvenę jie lanko universitetus veikė ligoninės vaikų darželiai nors juose itin mažai pacientų o darželiuose beveik nėra vaikų gali būti jos žmones pradangino ateiviai susirūpinę mūsų planetoje gyvenusių žmonių skaičiumi kad ir kaip bebūtų panika jau praėjo dabar žmonės ramūs ir net tie žybsintys rožiniai taškai danguje jau nekelia baimės. Aš pakėliau akis į dangų ir pamačiau be galo didelį rožinių taškų danguje tinklą ten greičiausiai buvo ateiviai pradanginę šitiek daug žmonių atsisveikinau su pažįstamu ir nuėjau į parduotuvę.
Parduotuvėj vaikščiojau ir ieškojau mėgstamų dribsnių bet jų niekur negalėjau rasti tada supratau jog čia yra IKI parduotuvė joje kažkada apsipirkinėdavau su buvusia mergina mums buvo smagu neradęs dribsnių nusipirkau tik pieno ir morkų stovėjau ilgoje eilėje prie kasos susimokėjau ir išėjau prie troleibusų stotelės trys vaikinai spardė futbolo kamuolį aš prisijungiau prie jų bet tada atvažiavo policija jie liepė surinkti aplink mus esančias šiukšles nors mes jų neprimetėm ten mes supykom bet šiukšles vis tiek pradėjom rinkti tada atvažiavo 47 autobusas net nežinojau kad jis važiuoja pro Tverečiaus stotelę aš šokau į jį ir pabėgau nuo policijos ir šiukšlių rinkimo.
whichever tyrant lost his head, promise me that you will be careful. careful to not fall in love with your enemies, for when you fight monsters it's at the risk of becoming one yourself.
arsonist's prayers 